Konkursai  
Teorinė geografija  
Europos geografija  
Lietuvos geografija  
Testai  
Naujienos  
Į pirmą puslapį  
 
 




grįžti atgal
Litosfera

© Kopijuoti komerciniais tikslais kategoriškai draudžiama.

Žemyninė ir vandenyninė Žemės pluta
Viršutinis mūsų planetos ãpvalkalas vadinamas Žemės plutà. Ji dalijama į nevienodo storio žemýninę ir vandenýninę dalį. Aukščiausių kalnų srityse Žemės pluta gali būti net 70 km. Ploniausia ji po vandenynais, kur tesiekia 5–10 km. Žemyninė pluta yra labai sena – susidarė prieš milijardus metų, kai dar tik formavosi mūsų planetos paviršius. Vandenyninė pluta kur kas jaunesnė. Jai ne daugiau kaip 200 mln. metų. Žemės pluta su pačiu viršutiniu mantijos sluoksniu tokios panašios, jog susilieja. Mokslininkai šią Žemės dalį vadina litosferà (graik. litos – akmuo). Ji leidžiasi gilyn apie 100 km.

earth_structure.jpg


Žemės paviršių keičiančios jėgos
Žemės paviršių formuoja ir keičia įvairios jėgos. Vienos iš jų slypi Žemės gelmėse, todėl vadinamos vidinėmis jėgomis. Kitos – atvirkščiai, veikia paviršiuje ir vadinamos išorinėmis jėgomis.
Vidinės Žemės jėgos turi nepaprastai daug galios. Jos drebina ir skaldo Žemės paviršių, iškelia ugnikalnius, suraukšlėja kalnus, judina ir stumdo žemynus bei vandenynus. Šios jėgos sukuria tokias reljefo formas, kurių dydžiai gali siekti dešimtis, šimtus ir net tūkstančius kilometrų!
Išorinių jėgų variklis – saulės energija ir su tuo susiję procesai: vandens būvio kitimas, oro, tekančio vandens, ledynų judėjimas ir kt. Šios jėgos nėra tokios galingos kaip vidinės, tačiau veikia be paliovos. Per tūkstančius, milijonus metų įvairių jėgų veikiamas mūsų planetos veidas smarkiai pasikeičia.

Žemynų dreifo hipotezė
597340.jpg

Daug amžių mokslininkai bandė atsakyti į klausimus: kaip susidarė Žemės pluta, iš kur atsirado žemynai ir vandenynų įdubos, iš kur išdygo kalnai? Būta įvairių spėliojimų, tačiau dauguma tvirtino, kad žemynai ir vandenynai mūsų planetoje egzistuoja amžinai.
XX a. pradžioje vokiečių mokslininkas Alfredas Vėgeneris, tyrinėdamas pasaulio žemėlapį, atkreipė dėmesį į tai, kad sutampa Afrikos vakarinės pakrantės ir Pietų Amerikos rytinės pakrantės kontūrai. Bandydamas paaiškinti tokį sutapimą, A. Vėgeneris paskelbė mokslinę hipotezę, kad prieš daug milijonų metų visi žemynai jungėsi ir sudarė vieną didžiulį žemyną Pangėją (gr. – visa žemė).

pangea_continental_drift.gif

Vėliau Pangėja suskilo į atskiras dalis, kurios viena nuo kitos nutolo. Tokį judėjimą A. Vėgeneris pavadino žemynų dreifu. Šią teoriją jis grindė įvairiais įrodymais bei tikino, kad milžiniškų Žemės plutos luitų judėjimas sukelia žemės drebėjimus. Deja, ši teorija buvo atmesta, kadangi A. Vėgeneris negalėjo įtikinamai paaiškinti, kokios jėgos verčia judėti žemynus.


Moksliniai tyrinėjimai ir nauji įrodymai
Vėlesni moksliniai tyrinėjimai pateikė daug įrodymų, patvirtinančių A. Vėgenerio iškeltą žemynų dreifo teoriją. Vienas iš jų – neįtikėtinas atradimas vandenynų dugne: daugiau kaip 65 000 km besidriekiantis ištisinis kalnagūbris! Kai kuriose vietose vidurio vandenyno kalnagūbrio viršūnės iškyla virš vandens ir sudaro salas. Viena iš tokių salų – Islandija.

15icel.gif

Tyrinėdami vandenynų dugno uolienas, mokslininkai priėjo prie dar vienos stulbinamos išvados – kuo labiau tolstama nuo vidurio vandenyno kalnagūbrio, tuo senesnės yra uolienos. Skirtinguose žemynuose mokslininkai aptiko vienodo amžiaus bei sudėties uolienų, vienodų augalų atspaudų, suakmenėjusių augalų ir gyvūnų liekanų.  
platefit_1.jpg

Litosferos plokščių teorija
Remiantis A.Vėgenerio iškelta žemynų dreifo hipoteze ir naujausiais tyrinėjimų rezultatais, XX a. pabaigoje mokslininkai sukūrė litosferos plokščių teoriją. Pagal ją, Žemės pluta ir viršutinės mantijos dalis suskilusi į įvairaus dydžio plokštes, kurios tarsi plaustai plūduriuoja ant plastiško mantijos sluoksnio. Skiriamos 7 didelės ir keliolika mažesnių plokščių. Didžiausios vadinamos žemynų vardais (išimtis – Ramiojo vandenyno), nors jų ribos ne visur sutampa su žemynų kontūrais. Vieną plokštę gali sudaryti ir žemyninė, ir vandenyninė pluta. Plokštes skiria lūžiai, einantys per visą Žemės plutą. Daug jų yra sausumoje, bet dar daugiau vandenynų dugne, kur Žemės pluta plonesnė. 

tectonic_plates.jpg
      

                                                                  
Plokščių judėjimas
Žemės gelmėse vyrauja labai aukšta temperatūra, o uolienos primena tirštą akmeningą masę. Panašiai kaip į viršų kylantis šiltas oras ir besileidžiantis šaltas, taip ir išsilydžiusių uolienų srautai iš gelmių kyla į viršų, vėsta ir leidžiasi žemyn. Mokslininkų manymu, būtent tokie srautai judina plokštes.

  • Tiksliais prietaisais nustatyta, kad plokštės slenka kelių centimetrų per metus greičiu. Antai Afrikos plokštė per metus į šiaurę pasislenka apie 3 cm, o Ramiojo vandenyno į vakarus – net apie 10 cm.
  • Plokštės juda viena kitos atžvilgiu. Gretimos plokštės gali suartėti, tolti, slinkti viena palei kitą. Vandenyninė pluta yra plastiškesnė, todėl, jei susiduria su žemynine, grimzta ir lydosi.
  • Plokščių pakraščiai – aktyvūs Žemės plutos ruožai. Čia daugiausia veikiančių ugnikalnių, dažni Žemės drebėjimai, formuojasi kalnai.

 

 

 

  tectonicplate.png

 

 

 

 

 

  
 
 


 
 
1 milijardas žmonių Žemėjė neturi galimybės kasdien naudoti švarų geriamąjį vandenį.
 
Naujausia apklausa  
 
Įvertinkite savo geografijos mokytoją 10 balų skalėje.
  10 balų
  9 balai
  8 balai
  7 balai
  6 balai
  5 balai