Konkursai  
Teorinė geografija  
Europos geografija  
Lietuvos geografija  
Testai  
Naujienos  
Į pirmą puslapį  
 
 




Teorinė geografija Atmosfera, orai, klimatas
grįžti atgal
Atmosfera, orai, klimatas

© Kopijuoti komerciniais tikslais kategoriškai draudžiama.

Atmosferos reikšmė

Visi žinome, kad daržovės, kurioms reikia daug šilumos, greičiau auga šiltnamyje. Per skaidrų stogą patenkantys saulės spinduliai įkaitina žemę, o nuo jos įšyla oras. Šiltnamio stogas ir sienelės sulaiko šiltą orą.

atmosphere.jpgp

Žemė taip pat yra milžiniškas šiltnamis, tik stogo vaidmenį čia atlieka kai kurios atmosferoje esančios dujos. Didžiąją jų dalį sudaro vandens garai ir anglies dvideginis. Panašiai kaip stiklas, atmosferà praleidžia dalį saulės spindulių, įšildančių sausumą ir vandenį. Šiek tiek šilumos grįžta į kosmosą, o dalį tarytum šiltnamio plėvelė sulaiko „šiltnamio dujos“. Visa tai vyksta natūralia ir vadinama šitnamio reiškiniu. Nemaža mokslininkų mano, kad dėl žmonių ūkinės veiklos atmosferoje kaupiasi vis daugiau šiltnamio dujų, Žemėje kyla temperatūrà. Jeigu ji pakils per daug, keisis orų sąlygos, pradės tirpti ledynai, kils grėsmė gyvybei.

 

Troposfera – atmosferos sluoksnis, kuriame gyvename

Atmosferą sudaro įvairaus storio sluoksniai, kurių ypatybės smarkiai skiriasi. Žemiausias iš jų – troposferà. Žmonėms tai pats svarbiausias sluoksnis. Jame susitelkusi planetos gyvybė, vyksta visi orų reiškiniai: kaupiasi vandens garai, susidaro debesys, pučia vėjas, lyja, žaibuoja. Dėl metų laikų kaitos keičiasi oro temperatūra.

Troposfèros oras yra įvairių dujų mišinys. Didžiąją dalį sudaro azòtas (78 %) ir deguõnis (21 %). Mažesnė dalis tenka kitoms dujoms, vandens garams, dulkėms. Deguonis būtinas gyvūnams ir žmonėms kvėpuoti. Jį gamina žalieji sausumos ir vandenynų augalai. Daugiausia deguonies prie pat žemės paviršiaus, kur oras tankiausias. Didėjant aukščiui, jis retėja, o deguonies mažėja. Štai kodėl kopiant į aukštą kalną kvėpuoti darosi vis sunkiau.

 

Ką vadiname orais?

weather_elements.jpg

Turbūt ne kartą teko patirti: iš ryto pliaupia lietus, o po pietų dangus nusigiedrina ir šviečia saulė. Arba išgirsti, kad Lietuvos pajūry siaučia audra, o Vilniaus krašte – nė lapelis nekruta. Ora labai nepastovūs. Per dieną gali pasikeisti kelis kartus. Todėl sakydami ora turime galvoje konkrečios vietovės or būseną tam tikru metu.

Oras gali būti labai įvairus: karštas ir šaltas, drėgnas ir sausas, vėjuotas ir ramus, debesuotas ir saulėtas. Orams apibūdinti pasitelkiami įvairūs rodikliai: oro temperatūrà, debesuotùmas, kritulia, vjas ir atmosferos slgis. Visi jie labai svarbūs ir vienas nuo kito priklauso.

Orų prognozė

meteorologie1.jpg

Apie esamus ir numatomus orus kasdien praneša televizija, radijas, internetas, laikraščiai. Ši informacija vadinama or prognozè. Ją rengia specialistai – meteorològai. Svarbiausia jų užduotis yra kiekvieną dieną stebėti órus. Šis darbas atliekamas meteorològijos stotyse. Pasaulyje veikia tūkstančiai tokių stočių. Jose įrengti specialūs prietaisai registruoja oro temperatūrą, kritulius, vėjo kryptį ir greitį, oro slėgį ir drėgnumą. Dideliame aukštyje oro matavimus atlieka iš Žemės paleisti balionai, vadinami radiozòndais. Oráms stebėti pasitelkiami dirbtniai Žemės palydovai, specialia įrengti laivai ir lėktuvai. Iš visų stebėjimo vietų surinkti duomenys apdorojami itin galingais kompiuteriais ir sudaroma orų prognozė. Nesvarbu, kokia moderni būtų technika, órus tikslia numatyti nelengva.

 

Saulės spinduliuotė
Saulė – mūsų planetos gyvybės šaltinis. Į Žemės paviršių jos skleidžiama energija vadinama Saulės spinduliuote. Ji įšildo Žemės paviršių ir sukuria sąlygas, tinkamas įvairiems organizmams gyventi. Nuo Saulės mūsų planeta yra tokiu atstumu, jog spinduliuotės į Žemę patenka nei per daug, nei per mažai. Dėl to mūsų planetoje temperatūra yra tinkama gyventi. 
Žemės paviršių pasiekia tik dalis Saulės spinduliuojamos energijos. Nemažą jos dalį sulaiko atmosfera, pro kurią einantys spinduliai išsisklaido. Apniukusiu oru, kai pro debesis nesimato Saulės, Žemės paviršių pasiekia tik išsklaidytieji Saulės spinduliai. Atvirkščiai būna giedrą dieną. Tada sakoma, kad į Žemę patenka tiesioginiai Saulės spinduliai.
Saulės spinduliuotė Žemėje pasiskirsto labai netolygiai. Tai lemia dvi svarbiausios priežastys – kampas, kuriuo spinduliai krinta į Žmės paviršių, ir spindulių kelias pro atmosferą. Kuo statesniu kampu krinta spinduliai, tuo daugiau jų patenka į Žemės paviršių (tuo smarkiau jis įšyla). Be to, šilumai pasiskirstyti mūsų planetoje svarbi dienos ir nakties trukmė, atmosferos skaidrumas, debesuotumas.

 

insolation.gif


Oro temperatūros pasiskirstymas Žemėje
Vienas svarbiausių orų rodiklių yra temperatūra. Ji priklauso nuo įvairių veiksnių, iš kurių svarbiausias – Saulės spinduliuotė. Šilumos kiekį Žemėje lemia Saulės aukštis virš horizonto, t.y. geografinė platuma. Aukščiausia oro temperatūra yra aplink pusiaują, kur spinduliai į Žemės paviršių krinta stačiu kampu. Tolstant nuo pusiaujo, gaunamos šilumos kiekis mažėja, vadinasi, krinta ir oro temperatūra. 
Visoje planetoje, išskyrus pusiaują, oro temperatūra įvairiais metų laikais pastebimai skiriasi. Ryškiausiai skiriasi sausio (šalčiausias mėnuo Šiaurės pusrutulyje) ir liepos (šilčiausias mėnuo Šiaurės pusrutulyje) mėnesiai.

Atmosferos slėgis
Vienas svarbiausių orų rodiklių – atmosferos slėgis. Nors oras slegia Žemės paviršių didžiule jėga – maždaug 10 tonų į m², tačiau mes to nejaučiame. Taip yra todėl, kad slėgis žmogaus organizme yra toks pat kaip ir išorėje.
Atmosferos slėgis priklauso nuo aukščio. Paprastai jis skaičiuojamas nuo jūros lygio. Vidutinis slėgis jūros lygyje yra 1013 hPa (hektopaskalių). Kylant aukštyn, oras retėja, o slėgis mažėja. Kas aštuonis metrus slėgis nukrinta vienu milibaru, tad 5 kilometrų aukštyje atmosferos slėgis yra du kartus mažesnis nei jūros lygyje.


Atmosferos slėgio juostos
Atmosferos slėgio pasiskirstymas Žemėje priklauso nuo geografinės platumos. Šį dėsningumą lemia nuolatinis oro judėjimas. Labiausiai Saulės spinduliai įkaitina orą ties pusiauju. Kaisdamas oras retėja, lengvėja ir kyla aukštyn, todėl Žemės paviršiuje ties pusiauju susiformuoja žemo slėgio sritis. Viršutiniuose troposferos sluoksniuose oro srautas išsiskiria ir nukrypsta į šiaurę arba į pietus. Toldamas nuo pusiaujo, oras vėsta, sunkėja ir ties 30° šiaurės ir pietų platumomis, savo svorio veikiamas, leidžiasi žemyn, dėl to ties atogrąžomis susiformuoja aukšto slėgio sritis.
Ties ašigaliais oras labai šaltas, sunkus, todėl čia irgi susiformuoja aukšto slėgio sritis. Besileidžiantis oras „spaudžiasi“, slegia Žemės paviršių, tačiau viršutiniuose troposferos sluoksniuose, atvirkščiai, jis išretėja ir į susidariusią „tuštumą“ tarsi traukia vidutinių platumų orą. Dėl to vidutinėse platumose, kuriose gyvename mes, susiformuoja žemo slėgio sritis.

Kas yra oro masė?
Gana dažnai pavasarį, atšilus orams, staiga vėl trumpam atšąla. Atrodo, kad taip neturėtų būti, nes pavasarį saulė kasdien pakyla vis aukščiau ir aukščiau, tad turėtų būti šilčiau ir šilčiau. O kaip netikėta, kai vasarą karštus sulėtus orus staiga pakeičia vėsūs ir lietingi. Kuo galima paaiškinti tokias greitas orų permainas? Pagrindinė tokių pokyčių priežastis – oro masių judėjimas. Ilgesnį laiką būdamas virš tos pačios teritorijos, oras įgyja tam tikrą temperatūrą, drėgnumą. Taigi, didelis oro tūris, pasižymintis vienodomis ypatybėmis ir dengiantis didesnę žemyno ar vandenyno dalį, vadinamas oro mase.
Oro masės savybės priklauso nuo susidarymo vietos. Tos, kurios susidarė virš žemyno, vadinamos žemyninėmis, o susidariusios virš jūros – jūrinėmis. Priklausomai nuo platumos, kurioje susidarė oro masės, jos gali būti karštos, šaltos, drėgnos arba sausos. Pavyzdžiui, virš atogrąžų, kur ištisus metus karšta ir sausa, susidaro karštos oro masės, poliarinėse srityse, kur ištisus metu šalta, susidaro šaltos oro masės. Virš vandenyno, kuris nuolat garuoja, paprastai susidaro drėgnos oro masės.
Judėdamos oro masės „nešasi“ joms būdingus orus. Jeigu viduržiemy staiga prasideda atlydys, vadinasi, į Lietuvą atslinko šilta oro masė (dažniausiai – iš Atlanto). Oro masių judėjimą lemia vyraujantys vėjai. Tokia oro masių apykaita Žemėje rutulyje vadinama bendrąja atmosferos cirkuliacija.  

zirkulation3_1.gif


Vėjų įvairovė
Vėjo judėjimas yra nepaliaujamas reiškinys Žemėje. Jis gali pūsti iš bet kurios pusės horizontalia kryptimi, o taip pat kilti arba leistis. Vėjas susidaro netolygiai įšylant Žemės paviršiui, dėl to atsiranda oro slėgio skirtumų. Vėjas visuomet pučia iš tos srities, kur slėgis yra aukštesnis, į tą sritį, kur jis žemesnis.
Vėjas vadinamas tuo vardu, iš kurios pusės pučia: šiaurės vakarų vėjas pučia iš šiaurės vakarų, pietų vėjas iš pietų pusės. Pagal savo pobūdį skiriami pastovūs, sezoniniai ir vietos (vietiniai) vėjai.
Nors vėjas gali pūsti iš bet kurios pusės, tačiau kai kur vienos krypties vėjai pučia dažniau negu kitų krypčių. Taip vadinami vyraujantys vėjai. Jų susidarymas priklauso nuo aukšto ir žemo slėgio juostų (1 pav.). Kadangi pusiaujo juostoje vyrauja žemas slėgis, o ties 30° platumomis – aukštas, tai vėjas nuo šių platumų ištisus metus juda pusiaujo link. Tokie vėjai vadinami pasatais. Dėl Žemės sukimosi jėgos, pasatai Šiaurės pusrutulyje krypsta į dešinę, t.y. į vakarus, o Pietų pusrutulyje – į kairę ir pučia iš pietryčių į šiaurės vakarus.
Būdingiausias sezoninis vėjasmusonas. Tai vėjas, kuris 2 kartus per metus keičia kryptį. Daugiausia musonai pučia Pietų ir Rytų Azijoje. Jie susidaro dėl slėgių skirtumo, kuris atsiranda tarp didžiulių vandenyno ir sausumos teritorijų. Sausuma vasarą smarkiai įšylą. Įkaitęs oras kyla aukštyn, susidaro žemo slėgio sritis. Vandenynas įšyla mažiau, todėl oras virš jo būna vėsesnis, o slėgis aukštesnis nei virš sausumos. Dėl to nuo vandenyno į žemyną plūsta drėgnas jūrinis oras. Toks vėjas vadinamas vasaros musonu. Jis paprastai atneša labai daug kritulių. Žiemą sausuma greitai atvėsta, virš jos susidaro didelė aukšto slėgio sritis.

vasaros_musonas.jpg

MonsoonCartoon.jpg

Per vasarą įšilęs vandenynas vėsta lėčiau, todėl virš jo susiformuoja žemo slėgio sritis. Dėl slėgių skirtumo iš sausumos į šiltesnį vandenyną plūsta sausi ir vėsūs orai. Taip susidaro žiemos musonas. Jis neša giedrą, sausą ir vėsų orą.

ziemos_musonas.jpg


Įvairioms Žemės vietoms būdingi vietiniai vėjai. Jie susidaro dėl reljefo ypatumų, augalijos pobūdžio, vandens telkinių išsidėstymo ir kitų sąlygų. Geriausiai žinomi: brizas, bora, mistralis, fenas. Šiems vėjams būdingas periodiškumas, nuo kurio priklauso orų kaita toje vietovėje.

daytime.gif


 

nighttime.gif


Oro drėgnumas ir temperatūra
Atmosferoje visada yra tam tikras vandens garų kiekis. Vienu metu Žemės atmosferoje drėgmės vidutiniškai būna tiek, kad iškritusi ji padengtų planetos paviršių 2,5 cm sluoksneliu. Vandens garų kiekį ore nusako specialus rodiklis – oro drėgnumas. Jis parodo, kiek vandens garų yra 1 m³ oro.

Oro drėgnumas priklauso nuo temperatūros. Paprastai kuo ji aukštesnė, tuo daugiau ore vandens garų. Krintant temperatūrai, jų kiekis didėja, o pasiekus tam tikrą temperatūrą, oras tampa prisotintu. Tada sakoma, kad santykinis oro drėgnumas – 100%. Pasiekus tokią ribą, vandens garai kondensuojasi – susidaro vandens lašeliai. Garams kondensuojantis aukštai danguje, lašeliai arba ledo kristalėliai telkiasi į debesis, o jeigu tai vyksta arti Žemės paviršiaus, labai dažnai susidaro rūkas. Kai kondensacija vyksta prie pat Žemės paviršiaus – iškrinta rasa (žiemą – šerkšnas). Temperatūra, kai oras tampa prisotintas vandens garų, vadinama rasos tašku


Kritulių pasiskirstymas Žemėje
Žemėje krituliai pasiskirsto nevienodai, bet dėsningai. Kai kur pasaulyje iškrinta labai daug kritulių, o kai kur ypač mažai. Štai Didžiajame Zondo salyne (Pietryčių Azijoje) kritulių iškrinta nepaprastai daug, o Saharoje (Šiaurės Afrikoje) – labai mažai. Kaip paaiškinti tokį netolygų kritulių pasiskirstymą?
Svarbiausia kritulių pasiskirstymo Žemėje priežastis – aukšto ir žemo atmosferos slėgio juostų išsidėstymas. Ties pusiauju žemo slėgio juostoje šiltas oras nepaliaujamai kyla į viršų, vėsta ir prisisotina vandens garų, todėl ties pusiauju susidaro daug debesų ir iškrinta labai daug kritulių. 
Aukšto slėgio juostoje, atvirkščiai, vyrauja žemyneigiai oro srautai. Žemyn srūvantis šaltas ir sunkus oras po truputį kaista, tampa sausesnis, todėl ties atogrąžomis (20°–30°) iškrinta labai mažai kritulių. Taigi, žemo slėgio srityse vyrauja drėgnas klimatas, aukšto slėgio srityse – sausas arba sausringas klimatas.
Kritulių kiekis taip pat priklauso nuo reljefo, jūrų srovių, atstumo nuo jūros. Daug drėgmės į sausumą atneša virš vandenyno susiformavusios drėgnos oro masės. Pavyzdžiui, vasaros musonas iš vandenyno atneša kritulius į Indiją ir Kiniją. Iš Atlanto vandenyno vyraujantys vakarų vėjai drėgną orą gena į Europą. Jeigu vėjas pučia iš sausumos, jis retai kada neša kritulius. Pavyzdžiui, iš Azijos pučiantis pasatas sausą orą atneša į Šiaurės Afriką, kurioje milžinišką teritoriją užima didžiausia pasaulio dykuma – Sahara. 


Reljefo įtaka klimatui
Sausumos paviršius nėra lygus ir vienodas. Tose teritorijose, kur plyti lygumos, oro masės juda nekliudomai ir gali įveikti didelį atstumą. Kalnai, atvirkščiai, sulaiko oro mases ir smarkiai veikia artimiausių teritorijų klimatą. Kalnuose susidaro vietiniai vėjai – fenas, bora, mistralis. Be jų, kalnuose pučia ir saviti kalnų slėnių vėjai. Dieną šie vėjai kyla aukštyn, o naktį slėniu leidžiasi žemyn. Toks ritmiškumas panašus į brizus, kurie keičia kryptį taip pat du kartus per parą.

foehn2.gif
Kalnų klimatas labai skiriasi nuo juos supančių lygumų klimato. Kalnuose visada yra vėsiau, o kuo jie aukštesni, tuos šis skirtumas didesnis. Jau žinai, kad Saulės spinduliai mažai šildo patį orą, nes šis daugiausia įšyla nuo žemės paviršiaus. Taigi, Saulės įkaitintas Žemės paviršius labiausiai įšildo prie pat jos esantį orą. Neaukštai virš jūros lygio plytinčiose lygumose, kur oras tankiausias, temperatūra būna aukščiausia. Kildamas aukštyn, oras vėsta, retėja, jo temperatūra krinta. Vidutiniškai kas 1 km oro temperatūra nukrinta apie 6°C. Pavyzdžiui, jeigu kalnų papėdėje oro temperatūra dieną siekia +24°C, tai 3000 metrų aukštyje bus tik +6°C, o pakilus į 5000 metrų aukštį – nukris net iki –6°C.
Kalnuose paprastai klimatas drėgnesnis nei supančiose lygumose todėl, kad kalnai sulaiko drėgnas oro mases. Kildamas oras vėsta, kondensuojasi, iškrinta kritulių. Jeigu kalnai labai aukšti (pvz. Himalajai), drėgnos oro masės negali įveikti šios kliūties, todėl priešvėjiniuose šlaituose visuomet kritulių iškrinta kelis kartus daugiau nei pavėjiniuose.

Steigungsregen.jpg

Kalnai turi didžiulį poveikį jį supančių teritorijų klimatui. Aukštų ir ilgų kalnų virtinės tampa kliūtimi įvairių oro masių kelyje. Tai ypač priklauso nuo kalnų krypties. Pavyzdžiui, Alpių kalnagūbriai driekiasi vakarų – rytų kryptimi, todėl sulaiko iš šiaurės judančias oro mases ir trukdo joms patekti į Apeninų pusiasalį (į Italiją). Skandinavijos kalnai, atvirkščiai, driekiasi šiaurės – pietų kryptimi, todėl sulaiko iš Atlanto vandenyno slenkančias drėgnas oro mases ir trukdo joms patekti į vidinius pusiasalio rajonus.
Kartais priešingose kalnų pusėse esančių teritorijų klimatas taip skiriasi, kad tokie kalnai (pvz.: Krymo kalnai, Himalajai) tampa klimato juostų riba.


Sausumos ir vandenynų įtaka klimatui
Klimatą veikia vandenynai ir sausuma. Dėl intensyvaus garavimo, virš vandenynų paprastai susidaro drėgnos ir vėsios oro masės. Virš sausumos, atvirkščiai, formuojasi sausos oro masės. Šios gali būti ir karštos, ir labai šaltos. Tai priklauso nuo geografinės platumos. Dėl to vidinėse žemynų dalyse (išskyrus pusiaujo sritis) klimatas sausesnis, ryškūs temperatūros skirtumai. Toks klimatas vadinamas žemyniniu. Jūrų ir vandenynų pakrantėse kritulių iškrinta daugiau, o temperatūros svyravimai per metus nėra ryškūs. Toks sąlyginai švelnus ir drėgnas klimatas vadinamas jūriniu. Žemyninio ir jūrinio klimato tipai ypač ryškūs Europoje ir Azijoje.


Vandenyno srovių įtaka klimatui
Įvairiose Žemės vietose klimatą stipriai veikia vandenynų srovės. Nuo pusiaujo ir atogrąžų ašigalių link tekančios šiltosios srovės perneša šilumą ir šildo pakrantes, palei kurias jos teka. Pavyzdžiui, šiltoji Šiaurės Atlanto srovė sušvelnina žiemos šalčius vakariniuose Europos rajonuose. Be to, nuo šiltųjų srovių į orą patenka daug vandens garų. Šie telkiasi ir susidaro lietaus debesys. Dėl to šiltųjų jūros srovių skalaujamose pakrantėse vyrauja drėgnas jūrinis klimatas.   
Nuo ašigalio pusiaujo link srūvančios šaltosios srovės jūrų pakrantes vėsina. Tuo galima įsitikinti, palyginus dviejų miestų kurio nors mėnesio vidutinę temperatūrą. Pavyzdžiui, San Franciske (JAV) liepos mėnesio vidutinė temperatūra +18 – +19º, o toje pačioje platumoje Atėnuose (Graikijoje) – net 6° aukštesnė. Šio skirtumo priežastis – šaltoji Kalifornijos srovė. Kadangi šaltųjų srovių vanduo garuoja daug mažiau, lietaus debesys nesusidaro. Šaltųjų srovių skalaujamose pakrantėse vyrauja sausas klimatas.  Nuo ašigalio pusiaujo link srūvančios šaltosios srovės jūrų pakrantes vėsina. Tuo galima įsitikinti, palyginus dviejų miestų kurio nors mėnesio vidutinę temperatūrą. Pavyzdžiui, San Franciske (JAV) liepos mėnesio vidutinė temperatūra +18 – +19º, o toje pačioje platumoje Atėnuose (Graikijoje) – net 6° aukštesnė. Šio skirtumo priežastis – šaltoji Kalifornijos srovė. Kadangi šaltųjų srovių vanduo garuoja daug mažiau, lietaus debesys nesusidaro. Šaltųjų srovių skalaujamose pakrantėse vyrauja sausas klimatas. 


Klimato juostos
Dėl nevienodo Saulės šilumos pasiskirstymo Žemės paviršiuje ir kitų veiksnių, klimatas pasaulyje nepaprastai įvairus. Mokslininkai skirsto pasaulį į klimato juostas (1 pav.). Kiek­vie­na juosta viena nuo ki­tos ski­ria­si temperatūra, vy­rau­jančio­mis oro masėmis ir kritulių kiekiu.  Iš viso Žemės rutulyje yra 4 pagrindinės ir 3 pereinamosios (tarpinės) klimato juostos. Pagrindinėms skiriamos tos klimato juostos, kuriose ištisus metus vyrauja viena oro masė. Tai – pusiaujo, atogrąžų, vidutinių platumų, arktinės ir antarktinės klimato juostos. Pereinamosios klimato juostos nuo pagrindinių skiriasi tuo, kad oro masės čia keičiasi sezoniškai, t.y. atslenka iš gretimų juostų. Skiriamos 2 subekvatorinės, 2 subtropinės, subarktinė bei subantarktinė pereinamosios klimato juostos.

 Arktinėje ir antarktinėje klimato juostose vyrauja arktinės oro masės. Būdingas aukštas atmosferos slėgis, giedras dangus, labai žema temperatūra, iškrinta mažai kritulių. Sniegu ir ledu padengtas paviršius atspindi didžiąją dalį Saulės spindulių.  

Vidutinių platumų klimato juostoje vyrauja vidutinių platumų oro masės. Saulės aukštis virš horizonto kinta sezonais, dėl to skiriasi metų laikai. Per metus iškrinta gana daug kritulių, bet jie pasiskirsto netolygiai. Pakrantėse jų gausu, o vidinėse žemynų srityse mažai.

Subtropinėje klimato juostoje oro masės kinta sezonais: orus lemia tai vidutinių platumų, tai atogrąžų oro masės. Vasarą vyrauja karšti ir sausi atogrąžų orai, o žiemą į subtropikus atslenka vėsūs, drėgni vidutinių platumų orai.
Atogražų juostoje ištisus metus vyrauja karštos ir sausos atogrąžų oro masės. Būdingas aukštas atmosferos slėgis, giedras dangus. Oras vasarą labai įkaista, žiemą truputį atvėsta. Būdinga didelė paros temperatūros amplitudė. Kritulių iškrinta labai mažai.
Subekvatorinėje klimato juostoje oro masės kinta sezonais: orus lemia tai pusiaujo, tai atogrąžų oro masės. Vasarą vyrauja labai šilti ir drėgni pusiaujo orai, o žiemą atslenka sausi ir karšti atogrąžų orai. Krituliai skirtingais sezonais iškrinta labai netolygiai.
Pusiaujo klimato juostoje ištisus metus vyrauja pusiaujo oro masės. Būdingas žemas atmosferos slėgis, aukšta oro temperatūra, drėgmė garuoja labai sparčiai. Lyja beveik kiekvieną dieną (popietinės trumpalaikės, bet stiprios liūtys). Oras labai drėgnas – iškrinta labai daug kritulių.


 

 

 


 
 
1 milijardas žmonių Žemėjė neturi galimybės kasdien naudoti švarų geriamąjį vandenį.
 
Naujausia apklausa  
 
Įvertinkite savo geografijos mokytoją 10 balų skalėje.
  10 balų
  9 balai
  8 balai
  7 balai
  6 balai
  5 balai